Pereiti prie turinio

Krymo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eurazijos regionas
Krymas / Tauridė
Šalis pietų Ukraina
Tautos besikeičiančios. Šiuo metu vyrauja rusai
Miestai Sevastopolis
Eurazijos stepės regionai
Panonija, Ponto stepė, Krymas, Kazachijos stepė, Mongolų stepė, Mandžiūrija

Krymo istorija – Krymo pusiasalio istorija nuo seniausių laikų. Krymo pusiasalis sudaro atskirą istorinį Europos regioną.

Seniausi istoriniai šaltiniai apie Krymo pusiasalį, vadintą Tauris (gr. Ταυρική), Taurika ir Taurikos Chersonesu (gr. Χερσόνησος Ταυρική, Taurikos pusiasalis) siekia V a. pr.m.e., kai jo pakrantėje graikai įsteigė keletą kolonijų. Pietinė pusiasalio pakrantė išliko graikų kultūros įtakoje beveik du tūkstančius metų ir įėjo į Romos imperiją (47 m. pr. m. e. - 330 m.), Bizantijos imperiją (330-1204 m.), Trebizondo imperiją (1204-1461 m.) ir nepriklausomą Teodoro kunigaikštystę (iki 1475 m.). XIII a. kai kuriuos uostus kontroliavo venecijiečiai ir genujiečiai. Likusi Krymo dalis buvo mažiau stabili, nuolat patirdavusi užkariavimus ir įsiveržimus. Ankstyvaisiais viduramžiais čia gyveno skitai (skito-kimerai), taurai, graikai, romėnai, gotai, hunai, bolgarai, kipčiakai ir chazarai. Viduramžiais iš dalies buvo užkariautas Kijevo Rusios, tačiau po mongolų įsiveržimo tapo Aukso ordos dalimi. Po to čia XV a. susikūrė Krymo chanatas, kuris vėliau atiteko Osmanų imperijai, užkariavusiai ir pakrantes.

1783 m. Osmanų imperiją nugalėjo Jekaterina Didžioji. Pagal taikos sutartį Osmanų imperija atidavė Rusijai Krymą.

1921 m. buvo sukurta Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika. 1945 m. autonominė respublika buvo panaikinta ir Krymas tapo Rusijos TSR (1945-1954 m.), o po to Ukrainos TSR (1954-1991 m.) sritimi. Nuo 1991 m. Krymo pusiasalis kaip Krymo Autonominė Respublika ir Sevastopolio miestas tapo Ukrainos valstybės dalimi. Per 2014 m. Krymo krizę Rusija užėmė ir aneksavo pusiasalį bei jame įkūrė du federacinius vienetus: Krymo respubliką ir federacinį miestą Sevastopolį.

Žmonių gyvenviečių Kryme pėdsakai siekia vidurinįjį akmens amžių. Neandertaliečio palaikai rasti Kiik-Koba urve datuojami kaip 80 000 metų senumo.[1] Vėlyvųjų neandertaliečių pėdsakai taip pat rasti Staroselėje (apie 46 000 metų senumo) ir Buran Kajoje (apie 30 000 metų senumo).[2]

Krymo kalnuose esančiose Buran-Kaja olose (į rytus nuo Simfereropolio) archeologai rado vienus seniausių Homo sapiens palaikų Europoje. Fosilijos yra apie 32 000 metų senumo, pagal artifaktus siejamos su Gravetės kultūra.[3][4] Per paskutinį ledynmetį kaip ir visa Juodosios jūros pakrantė Krymas buvo svarbi žmonių priebėga, iš kurios pradėjus trauktis ledynams vėl buvo apgyvendinta šiaurės rytų Europa.

Juodosios jūros tvano hipotezės šalininkai mano, kad Krymas pusiasaliu tapo ne taip seniai, pakilus Juodosios jūros lygiui 6 tūkst. pr.m.e.

Neolito pradžia Kryme siejama ne su žemės ūkiu, o su keramikos atsiradimu, titnago įrankių gamybos technologijos pasikeitimais ir kiaulių domestikacija. Seniausi kultūrinių kviečių įrodymai Kryme randami eneolitinėje Ardych-Burun vietovėje ir yra datuojami 4 tūkst.pr.m.e.[5]

III tūkst.pr.m.e. Krymą pasiekė Duobinių kapų kultūra, pagal Kurganų hipotezę atitinkanti vėlyvąją praindoeuropiečių kultūros fazę.

Taurai ir skitai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Skitai.

Ankstyvajame geležies amžiuje Kryme gyveno dvi grupės: taurai (arba skitotaurai) pietų Kryme ir iranėnai skitai į šiaurę nuo Krymo kalnų. Taurai maišėsi su skitais ir nuo III a. pr. m. e. graikų rašytojų kūriniuose vadinami tauroskitais ir skitotaurais.[6][7]

Taurų, nuo kurių vardo kilo klasikinis Krymo vardas "Taurika", kilmė yra neaiški. Greičiausiai jie buvo indoeuropiečių kimerų, kuriuos VII a. pr. m. e. į Balkanus ir Anatoliją išstūmė nauji atsikėlėliai skitai, likučiai. Alternatyvios teorijos juos sieja su abchazais ir adygais, kurie tais laikai gyveno gerokai toliau į vakarus nei dabar.

Graikai, kurie archainiu periodu Kryme įkūrė savo kolonijas, taurus laikė laukiniais, karingais žmonėmis. Net praėjus keliems amžiams nuo graikų ir romėnų kolonizacijos, taurai nebuvo numalšinti ir tęsė piratavimą Juodojoje jūroje.[8] II a.pr.m.e jie buvo tapę skitų karaliaus Skiluro priklausomais sąjungininkais.[9]

Graikų kolonijos Kryme

Graikai, kurie maždaug tuo metu pasiekė Krymą per Juodąją jūrą, pavadino visą pusiasalį Tauride (gr. Ταυρίς). Tolimoji Tauridė graikų mituose buvo pusiau legendinė šalis, o vietos gyventojus taurus graikai laikė laukiniais piratais. Mitas apie Ifigeniją pasakoja apie Agamemnono dukterį, išgelbėtą deivės Artemidės. Ifigenija buvo nusiųsta į tolimą Tauridę, kur turėjo atnašauti jai aukas. Taurų valdovas Thoas privertė ją aukoti žmonių aukas žudant į pusiasalį užklystančius svetimšalius.

V a. pr. m. e. graikai (ypač jonėnai) pradėjo kurti kolonijas Tauridėje. Svarbiausi jų miestai buvo Chersonesas, Feodosija ir Pantikapėjus. Pastarajam vadovaujant graikų kolonijos sukūrė tarpusavio sąjungą, kuri žinoma kaip Bosforo karalystė. Prasidėjusi Kerčės pusiasalyje, ji ilgainiui išsiplėtė į beveik visą Krymą ir į rytines Azovo jūros pakrantes (Sindiką). Bosforo karalystė V-III a. pr.m.e. palaikė artimus santykius su Atėnais ir nepaisant didelių atstumų nuo Graikijos karalystėje klestėjo heleniška kultūra.

Po 110 m. pr. m. e. Bosforo karalystė atiteko helenizuotai Ponto karalystei[10], o šios karalius Mitridatas VI davė ją valdyti savo sūnui. Kuomet Mitridatas 63 m. pr. m. e. pralaimėjo Gnėjui Pompėjui, Krymas tapo jo paskutine priebėga. Tačiau ir čia pralaimėjęs prieš romėnus, jis nusižudė. Taip Bosporo karalystė tapo Romos kliente.

Bosporo karalystė kaip Romos imperijos klientė išgyveno iki pat IV a. vidurio. Kadangi karalystei nuolat grėsė nehelenizuotų skitų ir sarmatų antpuoliai, romėnai nuolat rėmė savo klientę armija ir ginklais. Didžiausias jų karinis postas buvo Charaksas. Tai buvo toliausiai šiaurės rytuose buvęs Romos imperijos avanpostas.

Krymas viduramžiais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Chersono tema Bizantijos imperijoje 1025 m.
Pagrindiniai straipsniai – Krymo gotai ir Chersono tema.
Genujiečių tvirtovė Kafoje

IV a. viduryje sulig paskutiniuoju žinomu Bosporo karaliumi Reskuporiu IV žinios apie Tauridę nutrūko. Nors helenizuotose pakrantės miestuose Rytų Romos imperija išlaikė tam tikrą kontrolę, Krymą užplūdo klajoklinės tautos, dalyvaujančios Didžiajame tautų kraustymęsi, kurios griovė helenistinį krašto paveldą. Pirmieji, įgiję hegemoniją krašte buvo alanai ir gotai (250 m.; jų likučiai liko gyventi pusiasalyje iki pat XVIII a.). Senovinė tvirtovė Teodoras greičiausiai buvo įkurta gotų ir alanų. IV a. juos pakeitė hunai (376 m.), V a. – bolgarai, išsilaikę čia iki VIII a. VIII a. bolgarus Kryme pakeitė Chazarų kaganatas, tačiau 965 m. chazarus sumušė Kijevo Rusios kunigaikštis Sviatoslavas. Paėmęs chazarų miestą Samkercą (graikų Hermonasa) rytinėje Azovo jūros pakrantėje, jis įkūrė Tmutarakano kunigaikštystę, ir iš čia nukariavo rytinį Krymą. Be to, jis nuėjo iki pat Bizantijos kontroliuojamo Chersoneso, kur priėmė krikščionybę.

XI a. stiprėjanti Bizantijos imperija vėl susigrąžino nemažas Krymo pakrantės teritorijas, kurias kontroliavo kaip Chersono temą. Šiaurinę Krymo dalį tuo tarpu perėmė klajokliai pečenegai, kipčiakai ir kumanai, sukūrę didelę klajoklių imperiją Ponto stepėje.

XIII a. vėl nusilpusią Bizantiją ir jos įpėdinę Trapezunto imperiją pakrantėje keitė nauja galia – genujiečiai, kurie čia aktyviai kūrė savo kolonijas, neretai senųjų graikų kolonijų vietoje. Svarbiausios jų kolonijos buvo Čembalas, Kaulita, Lušta, Soldaja, Kafa, Vosporas. Iš Bizantijos valdytų teritorijų genujiečių neužimta liko tik pietvakarinė pakrantė ir žemės kalnuotoje krašto dalyje. Čia susiformavo Teodoro kunigaikštystė, kurią valdė helenizuota armėnų dinastija.

Krymas XV a.
Pagrindinis straipsnis – Krymo chanatas.
Krymo chanų rūmai Bachčisarajuje

1237 m. Krymas (išskyrus Genujos kontroliuojamą pakrantę) buvo prijungtas prie Aukso ordos, kuri iš pradžių buvo Mongolų imperijos dalis, bet ilgainiui tapo atskira valstybe. Valdant mongolams totoriams dar kartą keitėsi regiono etninė sudėtis – čia įsivyravo tiurkiška totorių kalba ir totorių atmaina, vadinamieji krymo totoriai. Be to, buvo priimtas Islamas. Totoriai nuo pat įsikūrimo Ordos sudėtyje turėjo savo atskirą autonomiją (ulusą). Jų politinis centras buvo Kirimo gyvenvietė. Nuo tada Kirimo pavadinimas imtas taikyti visam pusiasaliui, ir galutinai pakeitė senovinį Tauridės pavadinimą.

Krymo totorių tarpe gyveno ir kitos etninės grupės, užsilikusios čia iš permainingos viduramžių istorijos. Tarp jų buvo Krymo gotai, krymčiakai ir karaimai. Pastarosios dvi etninės grupės išpažino judaizmą, ir jų atsiradimas siejamas su judaistinės chazarų valstybės viešpatavimu.

1398 m. sėkmingą žygį į Krymą surengė Vytautas Didysis.[11] 1441 m. Krymas kartu su Ponto stepe atsiskyrė nuo Aukso ordos, tapdamas nepriklausomu Krymo chanatu. Jo politiniu ir kultūriniu centru tapo Bachčisarajus pusiasalio pietuose. Palaikydami ryšius su Genujos kolonijomis, Krymo totoriai valdė savo chanatą, laviruodami tarp augančių kaimynų pietuose.

Kadangi kildavo karai su genujiečiais, Krymo chanatas paprašė pagalbos kitos musulmoniškos valstybės – Osmanų imperijos. Šios laivynas 1475 nugalėjo Genują ir perėmė kontrolę jos kolonijose, o netrukus ir Teodoro kunigaikštystėje. Bet tuo pačiu pavertė chanatą savo vasaline valstybe. Tokiu būdu 1478–1774 m. Krymo chanatas pripažino Osmanų imperijos viršenybę, tačiau tuo pačiu gavo turkų apsaugą nuo kazokų, o vėliau ir nuo stiprėjančios Rusijos.

Krymas Rusijos imperijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Tauridės gubernija.
Alupkos rūmai, statyti XIX a.

Po 1768-1774 Rusijos-Turkijos karo Krymo chanatas formaliai tapo nepriklausomu, tačiau faktiškai buvo Rusijos protektoratu. 1783 m., konflikto su Osmanais metu, Rusijos imperija aneksavo Krymo chanatą ir Kryme įkūrė Tauridės guberniją. Šio administracinio vieneto centru tapo Simferopolis (totorių Akmescitas). Gubernija, be paties pusiasalio, valdė ir nemažas teritorijas žemyne.

Valdant Rusijos imperijai į Krymą buvo keliami krikščionys rusai bei ukrainiečiai, taip pat vokiečiai, armėnai, iš Bulgarijos grįžo Ponto graikai. Nors didžioji dalis gyventojų vis dar buvo musulmonai totoriai, krikščionių sparčiai daugėjo. XIX a. Krymą nusiaubė Krymo karas, į kurį prieš Rusiją įsivėlė Osmanų imperija, Britų Imperija, Prancūzija. Karo metu krašto ūkis buvo sugriautas, daug musulmonų totorių emigravo į Turkiją.

Pasibaigus Rusijos valdymo šimtmečiui, 1897 m., apie 40 procentų pusiasalio gyventojų vis dar buvo krymo totoriai, antroji etninė mažuma buvo rusai, trečioji pagal dydį tautinė mažuma buvo ukrainiečiai.

Krymas 1917–1954

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijoje prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1917 m. gruodžio mėnesį totoriai paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos kaip Krymo Liaudies Respublika. Jau po mėnesio, kitų metų sausį, Kryme įsigalėjo bolševikai, kurie kovo 19 d. paskelbė Tauridės Tarybinę Socialistinę Respubliką. Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui, gegužės mėnesį į Krymą pajėgas įvedė Vokietija, kuri birželį paskelbė antisocialistinę Krymo krašto vyriausybę. Dešiniosios baltųjų pajėgos (su pertrauka) išlaikė Krymą iki 1920 m. lapkričio.

1921 m. Krymas paverstas Krymo Autonomine Socialistine Tarybų Respublika Tarybų Rusijos sudėtyje. Tuo metu Krymo totoriai sudarė ketvirtadalį gyventojų. Stalino vyriausybė prieš juos ir prieš graikų mažumą vykdė represijas, atiminėjo žemes, uždarinėjo graikiškas mokyklas.

Įsikūrus Trečiajam Reichui, vokiečiai matė Krymą kaip tinkamą regioną, kur reikėtų perkelti vokiečių kolonistus, jais pakeičiant vietos tautas. 1941 m. jie užėmė visą Krymą, išskyrus Sevastopolį, kuris atsilaikė iki 1942 m. Šiame kare sovietai prarado daugybę žmonių. Naciai valdė teritoriją kaip Generalbezirk Krim ir vykdė čia judaizmą išpažįstančių karaimų bei krymčiakų holokaustą. Nacių okupacijos metais Kryme veikė partizaninis judėjimas (62 būriai).

1944 m. Sovietų armija atsiėmė Sevastopolį, kuris paskelbtas miestu dydvyriu. Būdamas svarbus pasipriešinimo naciams simbolis, jis buvo sparčiai atstatomas. Tuo pačiu metu krymo totoriai, kurie buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais, buvo ištremti į Vidurinę Aziją. Buvo deportuoti visi be išimties nacionaliniu pagrindu: vaikai, pagyvenę žmonės, komunistu partijos politiniai darbuotojai, Raudonosios armijos karių šeimos, o po karo - ir patys kariai. Šios tremties (vadinamojo Sürgünlik) metu žuvo beveik pusė jų. Totorių deportaciją sekė graikų, bulgarų ir armėnų tremtis. Kadangi pusiasalyje tautinių mažumų beveik neliko, panaikintas jos autonomijos statusas, ir ji 1945 m. paversta Krymo sritimi. 1945 m. Kryme vyko Jaltos konferencija.

Krymas Ukrainoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Krymo sritis ir Krymo autonominė respublika.

1954 m., švenčiant 300 m. Ukrainos įjungimo į Rusiją (Perejaslavo sutarties) 300 m. jubiliejų, Nikita Chruščiovas perdavė Krymo sritį Ukrainai. Tuo metu gyventojų dauguma buvo etniniai rusai, nors ukrainiečiai sudarė reikšmingą mažumą.

Per vėlesnius dešimtmečius suklestėjo Krymo ekonomika, pusiasalį paverčiant vienu svarbiausiu Sovietų Sąjungos kurortinių regionų, kur suvažiuodavo visos šalies turistai. Tai vystė ir pusiasalio infrastruktūrą.

1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai ir Ukrainai atsiskiriant, šalyje vyko referendumas dėl nepriklausomybės. Nors Krymo srityje 54 procentai gyventojų nubalsavo už Ukrainos nepriklausomybę, tai buvo labiausiai prieš nepriklausomybę nuo Rusijos balsavusi Ukrainos dalis. Tuo metu joje gyveno 1,6 mln. rusų ir 0,6 mln. ukrainiečių. Be to, tuo metu į tėvynę leista grįžti Krymo totoriams, kurie buvo ištremti į Centrinę Aziją.

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės Krymas tapo svarbia vieta reikštis stiprios rusų etninės daugumos interesams. Susirinkusi Krymo Aukščiausioji Taryba reikalavo savo autonomijos ir paskelbė Krymo Respubliką Ukrainos sudėtyje. 1994–1995 m. Krymas turėjo savo prezidentą Jurijų Meškovą, bet prezidento postas buvo panaikintas, kadangi prieštaravo Ukrainos konstitucijai. Susitarimas buvo pasiektas 1998 m., kuomet Krymas patvirtino naują savo konstituciją ir pervardintas Krymo autonomine respublika. 1997 m. Ukrainos-Rusijos sutartimi Rusija pripažino Ukrainos suverenitetą Kryme ir Sevastopolyje. Atskira sutartimi Rusija gavo teisę naudotis Sevastopolio karine įranga 20 metų ir gavo 80 proc. Juodosios jūros laivyno.

Pagrindinis straipsnis – 2014 m. Krymo krizė.
Krymo teritorijos perdavimo Rusijai dokumentų pasirašymas 2014 m. kovo 18 d.

2013 m. prasidėjus vidiniams neramumams Ukrainoje ir 2014 m. vasario 22 d. pašalinus Ukrainos prezidentą Janukovičių, naujoji Ukrainos vyriausybė panaikino tautinių mažumų kalbų apsaugos įstatymą. Šis žingsnis sukėlė nepasitenkinimą Krymo rusų tarpe, dėl ko kilo susidūrimai. Prorusiškai nusiteikę Krymo gyventojai paprašė Rusijos apsaugos, dėl ko ši nedelsdama padidino savo karines pajėgas Krymo teritorijoje. Rusijos pajėgoms užėmus Krymo parlamentą, buvo išrinktas naujas Krymo ministras pirmininkas Sergejus Aksionovas.

Kovo 16 d. įvykus referendumui, 96,8 balsavusiųjų pasisakė už Krymo prijungimą prie Rusijos. Po dviejų dienų, kovo 18 d., Rusijos Federacija su naująja Krymo vyriausybe pasirašė Krymo perdavimo Rusijai dokumentus. Krymo teritorijoje suformuotas naujas Rusijos administracinis vienetas – Krymo respublika. Nei Krymo valdžia, nei referendumas, nei perdavimo dokumentai nėra pripažinti Ukrainos, Europos Sąjungos ir JAV.

  1. Trinkaus, Erik; Blaine Maley and Alexandra P. Buzhilova; Buzhilova, Alexandra P. (2008). „Brief Communication: Paleopathology of the Kiik-Koba 1 Neandertal“. American Journal of Physical Anthropology. 137 (1): 106–112. doi:10.1002/ajpa.20833. PMID 18357583.
  2. Hardy, Bruce; Marvin Kay; Anthony E. Marks; Katherine Monigal (2001). „Stone tool function at the paleolithic sites of Starosele and Buran Kaya III, Crimea: Behavioral implications“. PNAS. 98 (19): 10972–10977. doi:10.1073/pnas.191384498. PMC 58583. PMID 11535837.
  3. Prat, Sandrine; Péan, Stéphane C.; Crépin, Laurent; Drucker, Dorothée G.; Puaud, Simon J.; Valladas, Hélène; Lázničková-Galetová, Martina; van der Plicht, Johannes; et al. (17 June 2011). „The Oldest Anatomically Modern Humans from Far Southeast Europe: Direct Dating, Culture and Behavior“. plosone. doi:10.1371/journal.pone.0020834.{{cite news}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link)
  4. Carpenter, Jennifer (20 June 2011). „Early human fossils unearthed in Ukraine“. BBC. Nuoroda tikrinta 21 June 2011.
  5. Motuzaite-Matuzeviciute, Giedre; Sergey Telizhenko and Martin K. Jones; Jones, Martin K (2013). „The earliest evidence of domesticated wheat in the Crimea at Chalcolithic Ardych-Burun“. Journal of Field Archaeology. 38 (2): 120–128. doi:10.1179/0093469013Z.00000000042.
  6. „The Taurians - Ancient period - Outlying areas - About Chersonesos“. www.chersonesos.org. Nuoroda tikrinta 2019-02-06.
  7. „Taurians“. www.encyclopediaofukraine.com. Nuoroda tikrinta 2019-02-06.
  8. Minns, Ellis Hovell (1913). Scythians and Greeks: A Survey of Ancient History and Archaeology on the North Coast of the Euxine from the Danube to the Caucasus. Cambridge University Press.
  9. Tauri. In: Britannica.com
  10. Bosphorus, Kingdom of the. In: Britannica Concise Encyclopedia, 2006. P.255 ISBN 978-1-59339-492-9.
  11. Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius:Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P.40.