What do you think?
Rate this book
Diseris
„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“
Deimantas Narkevičius
„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.
Deimantas Narkevičius
„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.
168 pages, Paperback
Published January 1, 2024
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
July 16, 2024
4,5
gal truputį nuvylė pati pabaiga, plius buvau priversta skaityti su pertrūkiais, bet šiaip žiūros pasaulis man labai artimas (sapnai, plaukimas, ramios nevilties jausmas, susidūrimai su žmonėmis), gėriau knygą dideliais gurkšniais kaip vandenį, norėčiau vis prie jos grįžti. autofickija turi tokią bėdą, kad kartais skaityti nuobodu, nes paprasčiausiai neįdomus rašytojo gyvenimas arba neimponuoja asmenybė, o čia atvirkščiai - be galo įdomus gyvenimas ir puikiai parašyta. o asmenybė? net nežinau, ji tokia nesureikšminta, knygoje labai mažai ego, tai maloniai nustebino, nes juk rašo menininkas, kuris dažnai patiria krizę, bet ta krizė - tiesiog gyvenimo dalis, nulenki galvą ir eini toliau. atrodo, jam nuoširdžiai įdomus pasaulis, man irgi perskaičius lyg ryškiau viskas pasidarė, noriu dar to jausmo
gal truputį nuvylė pati pabaiga, plius buvau priversta skaityti su pertrūkiais, bet šiaip žiūros pasaulis man labai artimas (sapnai, plaukimas, ramios nevilties jausmas, susidūrimai su žmonėmis), gėriau knygą dideliais gurkšniais kaip vandenį, norėčiau vis prie jos grįžti. autofickija turi tokią bėdą, kad kartais skaityti nuobodu, nes paprasčiausiai neįdomus rašytojo gyvenimas arba neimponuoja asmenybė, o čia atvirkščiai - be galo įdomus gyvenimas ir puikiai parašyta. o asmenybė? net nežinau, ji tokia nesureikšminta, knygoje labai mažai ego, tai maloniai nustebino, nes juk rašo menininkas, kuris dažnai patiria krizę, bet ta krizė - tiesiog gyvenimo dalis, nulenki galvą ir eini toliau. atrodo, jam nuoširdžiai įdomus pasaulis, man irgi perskaičius lyg ryškiau viskas pasidarė, noriu dar to jausmo
March 13, 2024
Šauni, nesimaivanti knyga-autoportretas. Joje gyvenimas ir menas savaime tapatinami ir tuo tapatumu įtikina tarsi be papildomų įrodymų. Žiūra moka rašyti.
July 18, 2024
Į labiausiai šiemet patikusių lietuvių kūrinių sąrašą!
Read
June 25, 2024Lietuviškoje "Štai aš, subjektas, ir štai keletas padrikų mano minčių apie pasaulį" literatūroje ši knyga, manau, viena stipriausių. Jos šokinėjimas tarp skirtingų plotmių, ypač pabaigoje, atrodo pagrįstas, o nuolatiniai pertrūkiai ne tik griauna, bet kartu ir skatina bendros siužeto tėkmės jausmą. Kitaip tariant, manau, kad chaose tvarkos gerokai daugiau negu tūlame išsipasakojime apie tai, kur ką subjektas rūkė 90aisiais.
Kita vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad "rašau save" knygų formatas visai mano širdžiai. Ir pastaruoju metu jo aplink tiek daug...
Kita vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad "rašau save" knygų formatas visai mano širdžiai. Ir pastaruoju metu jo aplink tiek daug...
June 3, 2024
Prieš metus apsilankius parodoje “Portretai”, galerijoje ji prikaustė ilgam, o knygoje paskaičius apie sukūrimo kontekstą, kai kurie momentai (ypač “Monumentas Utopijai”) atsiskleidė prasmingiau. Iškart sakau, kad nepagailėsiu 5 žvaigždučių. Prieš pradėdama skaityti bijojau rasianti aukštų techninių frazių perpildytą tekstą (na, nes juk disertacija), pradėjus maniau, kad susidursiu su autobiografiniu atpasakojimu, bet palaipsniui viskas daug maloniau nei tikėtasi susirišo į visumą. Atsiminimuose daug kūniškumo, kuris reiškiasi per fizines traumas, ligoninių patirtį, plaukimą, skendimą… tas labai įžemina ir, panašu, autoriui sukuria (ar bent iki šiol sukurdavo) reikalingą kūrybinę pauzę.
Patinka, kad tiek vizualinėje jo kalboje, tiek “Diseryje” kalbama be betikslės užuojautos ar teisimo kūriniuose vaizduojamų asmenų atžvilgiu, išvengiama didaktikos, moralizavimo. Neaptikau ir autobiografiniams kūriniams kartais pasitaikančio erzinančio savireikšmingumo ar arogancijos. Na, yra momentas, kur teigiama, kad kai kuriems aiškink neaiškinęs apie kūrinį, vis tiek nesupras, bet gal užtat ir nėra to “dabar jums paaiškinsiu, kaip čia yra iš tikrųjų” visažiniškumo pojūčio, pavyksta leistis į paieškas, į tą “meninį tyrimą” kartu su autoriumi, o ne tik klusniai sekant iš paskos.
Kalbos ribotumo kaip paskatos vizualinei raiškai tema vis iškyla į paviršių, bet kartu atsiskleidžia, kad Žiūra toli gražu nėra prastas rašytojas. Tekstas mano manymu pakankamai išvalytas nuo manipuliacijų skaitytoju ir lieka pagarbus santykis su kūrinių dalyviais / objektais / medžiaga. Man patinka, kad Žiūros darbai didele dalimi ir yra apie tam tikrą santykį, nors ir dažniausiai jo ieškoma per objektyvo filtrą, bet vis tiek šalia vyksta procesas ir paties kažkoks vidinis persikeitimas - jaučiasi, kad ar tai Gustonių gyventojų videoportretai, ar Stoties prostitutės, vis tiek susiveda viskas į santykio paieškas. Na, ir klausimas apie kito (ne)pažinumą lieka gajus. Šita knyga ne tiek paaiškina darbus, kiek papildo tą santykį jį įžodinant. O ar santykis su laiku, ar žmonėmis, ar menu, ar pačiu savimi - gal ne taip ir svarbu, svarbiausia tas vidinis pasistūmėjimas.
Patinka, kad tiek vizualinėje jo kalboje, tiek “Diseryje” kalbama be betikslės užuojautos ar teisimo kūriniuose vaizduojamų asmenų atžvilgiu, išvengiama didaktikos, moralizavimo. Neaptikau ir autobiografiniams kūriniams kartais pasitaikančio erzinančio savireikšmingumo ar arogancijos. Na, yra momentas, kur teigiama, kad kai kuriems aiškink neaiškinęs apie kūrinį, vis tiek nesupras, bet gal užtat ir nėra to “dabar jums paaiškinsiu, kaip čia yra iš tikrųjų” visažiniškumo pojūčio, pavyksta leistis į paieškas, į tą “meninį tyrimą” kartu su autoriumi, o ne tik klusniai sekant iš paskos.
Kalbos ribotumo kaip paskatos vizualinei raiškai tema vis iškyla į paviršių, bet kartu atsiskleidžia, kad Žiūra toli gražu nėra prastas rašytojas. Tekstas mano manymu pakankamai išvalytas nuo manipuliacijų skaitytoju ir lieka pagarbus santykis su kūrinių dalyviais / objektais / medžiaga. Man patinka, kad Žiūros darbai didele dalimi ir yra apie tam tikrą santykį, nors ir dažniausiai jo ieškoma per objektyvo filtrą, bet vis tiek šalia vyksta procesas ir paties kažkoks vidinis persikeitimas - jaučiasi, kad ar tai Gustonių gyventojų videoportretai, ar Stoties prostitutės, vis tiek susiveda viskas į santykio paieškas. Na, ir klausimas apie kito (ne)pažinumą lieka gajus. Šita knyga ne tiek paaiškina darbus, kiek papildo tą santykį jį įžodinant. O ar santykis su laiku, ar žmonėmis, ar menu, ar pačiu savimi - gal ne taip ir svarbu, svarbiausia tas vidinis pasistūmėjimas.
Read
June 5, 2024esu visiška priešingybė tikslinei šios knygos auditorijai, nes be proto nemėgstu menininkų tekstų apie tai, kaip jie tapo ar yra/būna menininkais, ir menininkų tekstų apie savo meną. niekada parodose neskaitau menininkų ar kuratorių pateikiamų aprašų nei parodų recenzijų, nes geri kūriniai yra šimtąkart įdomesni ir prasmingesni nei tie aprašai ir paaiškinimai, o jei kūriniai prasti, tai vis tiek liks prasti, kad ir kokie geri paaiškinimai būtų. literatūros recenzijas skaitau, žinoma, bet tai kas kita - profesija, darbas. o vizualiuosius menus noriu patirti naiviai ir betarpiškai. ir nepaisant to, Žiūros-pasakotojo intonacijos, gebėjimas labai taupiai, subtiliai perteikti situacijos esmę ar tiesiog atmosferą yra visiškai įstabūs. man "Diserio" žavesys ir glūdi tuose fragmentuose, įžvalgose, tame, kas užčiuopiama, apčiuopiama, ką pasakotojas leidžia patirti betarpiškai. o svarstymai apie meną - jo, vis tiek ne man. todėl vietomis "Diseris" labai įtraukė, vietomis buvo nuobodu. nors yra čia gerų ir tų svarstymų apie meną, tarkime, pasažas apie rašymą knygos pabaigoje.
March 2, 2024
Gal ir man, kaip Lanzbergui, perskaičius gyvenimas suryškėjo. Toks reflektyvus memuarinis diseris. Gyvenimo vinjetės su meno žiūra (tokiu daiktavardžiu)
July 3, 2024
Mano nuomone tai geriausia kas pastaruoju metu yra parašyta lietuviškai.
April 12, 2024
nemazai relatable momentu bei siaip labai idomus jo gyvenimas ir kuryba, pirmakart susipazinau su jo kuryba, kai ndg mane uzkabino jo vaskinis remas is kapiniu zvakiu. labai idomu buvo suzinoti apie visa ta nelegalia nepagrazinta veikla vilniuj ir kt. man patiko, tik pabaiga siek tiek ant klaustuko
May 26, 2024
Tiesiog puiki.
Lentynai prie Patti Smith
Lentynai prie Patti Smith
April 2, 2024
Vargu bau rekomenduočiau šią knygą žmogui, visai neišmanančiam šiuolaikinio meno. Juolab - tam, kuris jau iš anksto jaučia jam alergiją. Beje, ir pats autorius joje formuluoja klausimą į tą pačią pusę: "... ką apie šiuolaikinį meną ir kaip visa tai veikia įmanoma papasakoti merginai, kuri nuo trylikos metų dirba gatvėje". O knyga gera. Joje radau bent kelis sluoksnius. Vienas - Dariaus Ž. darbų sukūrimo istorijos. Jos itin domino (pavyzdžiui, "Mirusio vandens", kuris mane tiesiog parklupdė, kai jį pamačiau pirmą sykį). Ir nebuvau nuviltas. Kitas sluoksnis (neretai persipynęs su pirmuoju) - šiurkštūs gyvenimo gabalai. Antai, reikalėliai, susiję su prostitučių portretų kūrimu. Kai kurie tų gabalų virsta, sakyčiau, įtaigiomis rūsčiomis novelėmis (motinos lankymas ligoninėje; viešnagė Dubline pas S; vaikigalių veikla daugiabučio kieme). O rašytojo (jūs teisi, Neringa) gebėjimų iš Ž. neatimsi! Detalės: "elegantiška lingvistinė piktžolė"; "Bachas ir vertikaliai styrantys batai karste"; "Jis buvo tarsi augalas, negalintis prieš nieką kelti rankos". Autorius, kaip ir dera šiuolaikiniam menininkui, nepėsčias dabartinių teorijų srityje. Dar svarbiau - jis nežvelgia į jas pamaldžiai, jo žvilgsnis kritiškas, retsykiais - net ironiškas: "Viskas virsta viena kolektyvine esatimi, kuri staiga dingsta, kai salėje dingsta elektra." Gana įdomiai pamąsto ir pats. Tarkime, apie "savą" modelį; apie atskirų medijų savybes ir jų tarpusavio santykius; apie žodinės ir vizualinės kalbos skirtumus; ir pan. Nors čia kartais kiek susmulkėja. Ir dar vienas sluoksnis - dešimtojo dešimtmečio VDA, kur Ž. studijavo tapybą. Pažįstama erdvė! Kai paskambinau Ričardui V. ir pasakiau, kad Žiūra rašo, jog jis (Ričardas) griežtokai reikalaudavęs apsispręsti, ar esi tapytojas (aukštesnė kategorija), ar menininkas, R. tarė: "Nors šitas mane prisimena..."
May 27, 2024
Skaičiau, kad ši knyga visai ne tokiems kaip aš - nelabai suprantantiems šiuolaikinį meną. Bet perskaičiau su įdomumu. Apie autorių nieko nebuvau girdėjusi - vėlgi, šiuolaikinis menas man ne itin. Labai patiko lengvas pervedimas per autoriaus biografiją (o gal autofikciją), t.y. kaip gimsta domesys menu, kūryba, kaip aplanko idėjos ir kaip jos įgyvendinamos. O kur dar pikantiškos detalės apie ne visai legalias veiklas. Dabar žinau, kad esant progai būtinai aplankysiu autoriaus būsimas parodas. Knygoje ne kartą minima, kad rašyti sunku. Bet knygą skaityti lengva. Rekomenduoju.
Displaying 1 - 13 of 13 reviews